Interviu su plaukimo trenere Jolanta Senkuviene

Interviu su plaukimo trenere Jolanta Senkuviene

Kviečiame susipažinti su Plungės baseino plaukimo trenere Jolanta Senkuviene – moterimi, kuriai vanduo ir judesys nuo vaikystės buvo neatsiejama gyvenimo dalis. Jos kelias nuo mažo Kaišiadorių baseino iki svajonių darbo Plungėje kupinas atsidavimo, meilės sportui ir tikėjimo tuo, ką darai. Šiame interviu Jolanta pasakoja apie savo vaikystę, pedagoginį kelią, atradimus baseine ir įkvėpiančias mintis kiekvienam, norinčiam išmokti plaukti. Gero skaitymo!

________________________________________________

 

– Jolanta, papasakokite apie savo vaikystę ir kaip prasidėjo Jūsų kelias į sportą.

- Mano vaikystė ir jaunystė praėjo Kaišiadorių mieste. Ten turėjome nedidelį, trijų takelių baseiną, kuriame užteko vietos visiems. Jau antroje klasėje turėjome plaukimo pamokas – taip viskas ir prasidėjo. Be plaukimo lankiau ir muzikos mokyklą, todėl muzika ir sportas visada ėjo greta. Baigusi aštuonias klases baigiau ir muzikos mokyklą, ir kartu pasibaigė mano plaukimo karjera. Vis dėlto sportas mane lydėjo visą gyvenimą – mokykloje aktyviai dalyvavau PDG daugiakovės varžybose, sekėsi gana gerai, tik metimai vis pakišdavo koją.



– Kaip klostėsi Jūsų gyvenimo ir darbo kelias?

- Baigusi mokyklą įstojau į Kūno kultūros institutą – ten sportas buvo kartu su kitomis disciplinomis, ketveri įdomūs metai. Ištekėjusi už žemaičio persikėliau gyventi į Plungę. Čia sukūriau šeimą, auginome vaikus, o dirbau Stanelių pagrindinėje mokykloje fizinio ugdymo ir biologijos mokytoja. Tai buvo pilnas atradimų ir veiklos etapas. Kai mokyklą uždarė, pradėjau dirbti Plungės specialaus ugdymo centre – darbas buvo labai įdomus, bet reikalaujantis daug jėgų ir žinių, todėl dabar jo kartoti nenorėčiau.



– Kaip Jūs atsidūrėte plaukimo baseine?

- Visada buvo nesuprantama, kad toks didelis miestas kaip Plungė neturi baseino. Dažnai tyliai svajodavau, kad jei tik jį pastatys, būtinai jame dirbsiu. Ir kai Plungėje pagaliau pradėjo statyti baseiną, labai apsidžiaugiau. Dabar galiu drąsiai sakyti – tai mano svajonių darbas. Kiekvieną kartą įėjus ir pažvelgus į žydrą vandenį apima nuostabus jausmas – lyg atostogautum prie jūros. Gaila tik, kad baseinas neatsirado kokiais dešimtmečiais anksčiau, bet geriau vėliau negu niekada.



– Kokia veikla baseine Jums artimiausia?
- Man patinka visos veiklos, kiekviena savaip. Labiausiai – moterų aerobika, nes ten renkasi nuostabios moterys. Įdomi ir kūdikių mankšta – joje labai svarbus švelnus prisilietimas, tarsi „močiutės rankos“. Mokyti plaukti antrokus – sudėtinga, bet labai džiugu matyti, kai vaikas pramoksta ir jo akys suspindi. Tas jausmas – neįkainojamas.



– Ką norėtumėte palinkėti savo mokiniams ir žmonėms norintiems išmokti plaukti?

- Niekada nesakykite, kad nesugebėsite ar kad per sunku. Reikia labai norėti, stengtis, domėtis, atrasti, mokytis – ir patys sukursite stebuklą. Mokytis plaukti niekada nevėlu – prieš metus turėjau suaugusiųjų grupę, kuriems puikiai sekėsi. Nors pradžioje būna baimių ir nuostatų, bet viskas įveikiama, kai yra noras ir pastovus darbas.

Ankstesnis straipsnisInterviu su plaukimo trenere Dominyka Rapšyte
Sekantis straipsnisPlungės sporto ir rekreacijos centras skelbia atranką Plungės sporto arenos darbininko pareigoms užimti